štulpas

štul̃pas sm. (4) žr. 1 stulpas: 1. K.Būg, NdŽ, KŽ, FrnW, DūnŽ, End, Slnt, Plt, Als, Lpl, Rt, Akm Toki poliai buvo sukasti, štulpaĩ pri malūno Krž. An to štul̃po degė lempikė Grd. Reiktum pastatyti vartams štulpùs Kv. Svirtės štul̃pas nulūžo Kv. Po karo vienas štul̃pas paliko tiktai daržinės Skd. Vidun duobės įkasė štul̃pą PP41. Rankas ir kojas su gelžies vinėmis prikalo pri štulpo M.Valanč. Štulpas laivos drobei I. Jo pati pavirto ing druskos štulpą I. ^ O aš parsigandau taip kaip štul̃pas i palikau bestovianti Šv. Stova kaip štul̃pas Kv. Kas čia mun pasidarė – kaip štul̃pas palikau Krš. Sustyręs kaip štul̃pas Pj. ║ Į rinkį įsmaigyti štulpeliai ir apvesta virvė su pertrūkiu dėl įėjimo Žem. 2. Štulpas, ramtis, piliorius I. ║ prk.: Mamale, tu išeini visų didžiasis štul̃pas iš to buto End. 3. Naktį ugnies štulpu švitinai žibėdamas brš.

◊ štulpè (štulpù) bū́ti DūnŽ, KlvrŽ apie pastėrusias mirštančio, apalpusio ir pan. žmogaus akis: Akys štulpè, jau matyti – žmogus miršta Kv. Kad jau akys štulpù, ką bemačys daktarą kviesti Skd. Vieną sykį buvo parsigėręs – akys štulpè End.